XXXIII eilinis sekmadienis

Pirmasis skaitinys (Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31)

Tauri moteriškė! O kur tokią rasti?
Ji daug vertingesnė už perlą brangiausią.
Pilnai pasikliauti ja gali jos vyras:
dėlei jos darbštumo jo turtai gausėja.
Jam gera – ne bloga – ji stengias daryti
diena iš dienos per gyvenimą visą.

Ji vilnas šukuoja, linų daug pribraukia.
Sumanios jos rankos nestovi be darbo:
tai griebiasi verpsto, tai imas vytuvų.
Nelaimei ištikus, pagalbą suteikia;
ji išmaldą dosniai varguoliams dalija.

Žavumas – praeina, ir grožis – nuvysta.
Šlovė moteriškei, kur Viešpaties bijo!
O darbščios jos rankos jai garbę teteikia –
visi tesužino jos darbus naudingus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1–5)

  1. Esat laimingi, kad bijotės Dievo.

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

Antrasis skaitinys (1 Tes 5, 1–6)

Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį.
Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs. Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.
Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 4. 5b)

  1. Aleliuja. – Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu, – sako Viešpats. –
    Kas pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 25, 14–15. (16–18). 19–20. (21–30))

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
„Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.
Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.]
Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.
Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.
Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.
Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.]