XXIII eilinis sekmadienis

Pirmasis skaitinys (Iz 35, 4–7a)

Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! Ateina jo kerštas ir atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.
Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Dykynėje sunksis vanduo, ims tyruose upės tekėti.
Išdegęs smėlynas vandeniu virs, išdžiuvusi žemė – vandens šaltiniais.

Atliepiamoji psalmė (Ps 145, 7–10)

P. Šlovinsiu Viešpatį, kolei gyvensiu!
Arba: Aleliuja.

Amžiais jis laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. – P.
Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus,
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. – P.

Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. – P.

Antrasis skaitinys (Jok 2, 1–5)

Mano broliai! Nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?
Paklausykite mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 23)

P. Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
ir gydė visokias ligas bei negales.– P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 31–37)

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.