XVII eilinis sekmadienis

Pirmasis skaitinys (2 Kar 4, 42–44)

Kartą atvyko vyriškis iš Baal–Šališos ir Dievo žmogui Eliziejui atnešė pirmųjų tų metų vaisių: dvidešimt miežinės duonos kepaliukų ir naujų grūdų pintinėje. Eliziejus paliepė tarnui: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo!“ Tasai dar dvejojo: „Kaip tiek paduoti šimtui vyrų!“
Tačiau Eliziejus griežtai reikalavo: Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‘Privalgys, ir dar liks’“. Tada tarnas padavė jiems, ir tie valgė, ir dar liko, kaip Viešpats buvo pasakęs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 10–11. 15–18)

P. – Atveri savo ranką, patenkini kiekvieno gyvūno troškimą.

Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. – P.
Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

Kur Viešpats žengia,– žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

Antrasis skaitinys (Ef 4, 1–6)
Broliai!
Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.
Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.

Posmelis prieš Evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado mūsų tarpe,
ir Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 1–15)

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“.
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.