ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS. Sekminės

Pirmasis skaitinys (Apd 2, 1–11)

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)

Arba: Aleliuja.

  1. Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. – P.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

Šlovinkim viešpatį amžiais,
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 12, 3b-7. 12-13)*

Broliai!
Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jeigu Šventoji Dvasia nepaskatintų.
Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nežiūrint daugumo, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.

*a r b a

Antrasis skaitinys (Rom 8, 8–17)

Broliai!
Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse.
O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.
Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.

Sekvencija

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!

Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!

Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!

Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!

O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!

Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.

Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!

Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia,
dovanas septynerias!

Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

Posmelis prieš evangeliją

  1. Aleliuja. – Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis
    ir įžiebk jose savo meilės ugnį.– P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 20, 19–23)**

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

**a r b a

Evangelija (Jn 14, 15–16. 23b–26)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius.

Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.