IV Advento sekmadienio skaitiniai

Antroji Samuelio knyga (2 Sam 7,1-5.8-12.14-16)

Karaliui įsikūrus savo rūmuose ir VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę iš visų pusių nuo priešų, jis kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo Skrynia pasilieka palapinėje!“ Natanas karaliui tarė: „Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes VIEŠPATS yra su tavimi“.

Bet tą pačią naktį atėjo VIEŠPATIES žodis Natanui: „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui:

‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; buvau su tavimi, kur tik tu ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip yra garsus vardas didžiūnų žemėje. O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir juos tvirtai pasodinsiu, kad saugiai gyventų ir daugiau nebebūtų varginami. Nedori žmonės nebeengs jų daugiau, kaip kadaise, nuo to laiko, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.

VIEŠPATS sako tau, kad jis, VIEŠPATS, padarys tau namus. Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai’“.

Šv. ap. Pauliaus laiškas Romiečiams (Rom 16,25-27)

Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas,
sekant apreiškimu paslapties,
nutylėtos per amžinuosius laikus,
o dabar atskleistos
ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu
paskelbtos visoms tautoms,
kad jos paklustų tikėjimui,
vienam išmintingajam Dievui
per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen.

Evangelija pagal Luką (Lk 1, 26-38)

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų,
kurį pavadinsi Jėzumi.
Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.
Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą;
jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius,
ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė:
„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs,
ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu;
todėl ir tavo kūdikis bus šventas
ir vadinamas Dievo Sūnumi.

Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.