Žmonės

Dzūkija apima didelę pietrytinę, pietinę šalies teritoriją. Mūsų parapijos dzūkus pagal gyvenimo būdą galima būtų priskirti prie šilinių (dauguma šilinių kaimų yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje), o mūsų dzūkų teritorija iki kairiojo Nemuno kranto, tad kai kurie bruožai išlieka kaip panemunės dzūkų.

Daugeliui būtų įdomu sužinoti, kiek gyvena vietinių dzūkų, kiek atvykusių kitų dzūkų ir kitų tarmių žmonių.

Šiomis dienomis mes nejaučiam žmonių skirtumų tarp atskirų kaimų, tačiau iš tarties senieji gyventojai atskiria švendubrėną nuo ratnyčėno ar jaskoniškio, jaučia vecūniškio ar neraviškio tarmę. Prof. V. Vitkauskas yra išstudijavęs mūsų parapijos tarmes ir akcentavęs, kad mūsų tarmė turtinga senųjų kalbų žodžių, yra dar išlikę senųjų jotvingių, prūsų žodžių mūsų dzūkų kalboje.

Senąjį gyvenimo būdą tikriausiai esame pamiršę: nekertame miškų ir nevežame rogėmis į geležinkelius, neplukdome Nemunu rąstų, nepiname krepšių (kašikų), neskobiame iš medžio indų, avilių, nekopinėjame medaus drevėse, nesėjame, nerauname, neminame linų, neverpiame siūlų (linų, vilnų), neaudžiame audeklo rietimų, nebaliname jų pievų vandeny, neaudžiame lovatiesių, rankšluosčių, nevejame virvių, pančių ir botagų, nesėjame rugių ir nedengiame šiaudais stogų, beveik nesodiname bulvių, netraukiame žuvies tinklais, kiti medžioja po mūs miškus… ir vaikų kiekvienoje troboje mažai… Gal dar yra išlikęs iš prosenelių geismas lėkti į miškus grybauti, retkarčiais ir uogelę nuskinti.

Gal nejaučiame, kad dar mumyse yra išlikus senoji kalba, kuria kalbėjo mūsų tėvai, kuria dažniausiai nejausdami prabylam sutikę vaikystės draugą. Paieškokim senolių žodžių savo atminty, ištarkim, kartokim ir savo vaikams dzūkiškai pasakykim. Sakykime garsiai.