Šventosios Mišios

Turime net du įsakymus, liepiančius mums dalyvauti šventosiose Mišiose: Dievo – Švęsk sekmadienį ir Bažnyčios – Sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauk šv. Mišiose. Kuo taip be galo svarbus yra šv. Mišių šventimas?

Pirmiausia Eucharistija – tai meilės slėpinys, kuriame Jėzus atiduoda mums visą save ir mus kviečia padaryti tą patį. Priimdami Jėzaus auką atiduodame Jam save pačius, savo gyvenimus, džiaugsmus ir rūpesčius, taip semdami iš Dievo gyvybės Šaltinio malonę po malonės. Kai leidžiame sau pasiduoti paviršutiniškumui ir rutinai, patys iš savęs atimame džiaugsmo ir dvasinių vaisių, kylančių iš šio slėpinio.

Pats žodis Mišios iš lot. missio reiškia siuntimą. „Eikite, Mišios baigėsi“. Siunčiant suteikiama užduotis: Jėzų, kuri priėmėme Mišiose, turime dabar nešti į pasaulį, pas tuos žmones, kurie Jo dar neatpažino. Tik tai dar ne visas slėpinys. Šv. Mišios yra daug daugiau negu vien misija.

 

Šv. Mišios yra Kristaus kančios ir mirties ant kryžiaus bei Jo Prisikėlimo prisiminimas ir sudabartinimas (vysk. K. Paltaroko katekizmas). Švęsdami šventąsias Mišias susiduriame su Jėzaus kančios, mirties ant kryžiaus bei Prisikėlimo slėpiniu. Ateidami į Mišias tarsi ateiname į Golgotą, kur Jėzus atiduoda Save už mus visus. Per šv. Mišias mes ne tiek prisimename, kiek sudabartiname – išgyvename iš naujo tai, ką Jėzus dėl mūsų padarė, vėl iš naujo patiriame tą visą gėrio ir jėgos galybę. Taigi šventosios Mišios yra auka – Jėzaus auka dėl mūsų išganymo; auka, paaukota ant kryžiaus, yra atiduodama ant altoriaus nekruvinu būdu duonos ir vyno pavidalu. Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, Dievui atnašaujame dievišką auką ir kartu su ja save pačius (žr. Lumen gentium, 11).

Visa Bažnyčia, pradedant nuo popiežiaus Pijaus XII, Eucharistiją vadina viso krikščioniško gyvenimo versme ir viršūne (žr. Lumen gentium, 11). Visas krikščionių gyvenimas, visi kiti sakramentai, visos bažnytinės tarnystės ir apaštalavimo darbai yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Šventojoje Eucharistijoje yra sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis. Savo dienoraštyje šv. Faustina Kovalska rašė, kad gyvena nuo Eucharistijos iki Eucharistijos (žr. Dienoraštis, 1302). Kaip maistas yra reikalingas kūnui, taip Eucharistija yra būtina mūsų sielai, kad ji nenualptų gyvenimo kelyje. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma. Švęsti Eucharistiją – tai ne įsakymą vykdyti, bet liudyti savo krikščioniškąjį tapatumą, nes būti krikščionimi – tai atsiduoti ne kokiai nors idėjai, bet asmeniui, tai yra Jėzui Kristui. Pasak šv. Pauliaus, tai krikštu būti kartu su Jėzumi palaidotiems mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (žr. Rom 6, 4). Taigi dalyvaudami šventosiose Mišiose dalyvaujame Jėzaus kančios, mirties ant kryžiaus bei Prisikėlimo slėpinyje ir išpažįstame savo tikėjimą bei priklausomybę Dievui – tai daro mus tikrais krikščionimis.

Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Būtent Mišiose artėdami prie Jėzaus ir vienydamiesi su Juo, artėjame ir vienijamės su kitais žmonėmis, sudarydami Dievo šeimą. Tai susirinkimas, į kurį mus kviečia pats Dievas.

Graikų kalba žodis Eucharistija reiškia dėkojimą. Eucharistija – tai dėkojimas Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24) ir eulogein (Mt 26, 26; Mk 14, 22) primena žydų laiminimo – ypač valgant prie stalo – maldas, kurios skelbia Dievo darbus: sukūrimą, Atpirkimą ir pašventinimą. Eucharistija – tai dėkojimas, kad esame Dievo vaikai, kad esame sukurti, gyvename, nes Dievas su mumis, mus myli, įžengia į mus, turi mums skirtą planą, užmojį.