Susitaikymo sakramentas

Ne kartą girdime arba patys užduodame tą klausimą: kodėl turime pasakoti apie savo nuodėmes kažkam, kas pats daro tą patį? Pamirštame, kad tas žmogus, sėdintis klausykloje, yra tik įrankis, išrinktas ir pašventintas mums būti Dievo atstovu. Taigi, kai einame pas kunigą, iš tikrųjų einame pas patį Dievą.

Kas gi yra Atgailos sakramentas? Pirmiausia tai vienas iš sakramentų, „Kristaus įsteigtas regimas ženklas Dievo malonei įgyti“ (vysk. K. Paltaroko katekizmas). Regimas ženklas, Jėzaus duotas mums kaip galimybė įgyti Dievo malonę, šiuo atveju – gauti padarytų po Krikšto nuodėmių atleidimą. Šį sakramentą apibūdina žodžiai: atsivertimas, išpažintis, atleidimas, atgaila ir susitaikinimas.

 

Atsivertimaskaip nusidėdami nusigręžiame nuo Dievo, taip eidami išpažinties atsigręžiame ir grįžtame pas Dievą, atsisakydami savo nuodėmių, net pačių lengviausių, o tuo labiau – sunkių. Einame išpažinties ne tam, kad atliktume pareigą, o kad pataisytume savo gyvenimą, pašalintume iš jo blogį ir pripildytume gėrio.

 

Išpažintis – nuoširdžiai išpažįstame visas savo nuodėmes, pirmiausia sunkias. Garsus savo nuodėmių išvardijimas iš tikrųjų yra reikalingas mums patiems, nes mąstydami, ką turėsime pasakyti, ir garsiai tai išsakydami labiau suvokiame, ką padarėme, kuo gyvename ir ką turime su tuo daryti. Garsiai išvardydami kartu labiau išvalome savo pasąmonę ir atgauname tikrąją vidinę ramybę.

 

Atleidimas – gauname Dievo atleidimą, kai iš širdies patys atleidžiame sau ir artimiesiems, kurie yra kaip nors mums nusikaltę.

 

Atgaila – norime atlyginti už padarytą blogį. Neužtenka vien prisipažinti nusikaltėliu. Kiekvienas iš mūsų norėtų, kad mums padarytą žalą skriaudėjas atlygintų ir daugiau nebeskriaustų, o ne tik atsiprašytų. Panašiai turime elgtis ir su Dievu.

 

Susitaikinimas – svarbiausias šio sakramento tikslas. Kam gi kitaip mums būtų reikalingas Dievo atleidimas? Tik tam, kad galėtume su Juo susitaikyti. Kaip nuodėmė sužeidžia žmonių santykius su Dievu, žmonių tarpusavio santykius, pažeidžia žmogaus darnų ryšį su pačiu savimi, atneša nerimą, taip Sutaikinimo sakramentas atkuria žmogaus ryšį su Dievu, Bažnyčia ir savimi.

 

Sutaikinimo sakramentas nėra vien Dievo atleidimas, savęs aptvarkymas ar vidinės ramybės ieškojimas. Tai yra tikras žmogaus susitikimas su Dievu, kai žmogus nuoširdžiai trokšta atnaujinti draugišką ryšį su Juo ir pataisyti savo gyvenimą, o Dievas priima jį su visu savo gailestingumu kaip palyginimo tėvas, kuris atpažindamas artėjantį sūnų skuba jo pasitikti, puola ant kaklo ir bučiuoja apdovanodamas visomis reikalingomis malonėmis.

 

KELETAS PAPRIEŠTARAVIMŲ

Nejaučiu jokių priekaištų sau.

Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. „Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8‒9).

Išpažintis žemina ir varžo.

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis – tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę, ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį.

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.

Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo.

Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes.

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.