Šlovinimas

Gana neseniai iš protestantų Bažnyčios į mūsų Bažnyčią atkeliavo Šlovinimo pamaldų tradicija, kai tikintieji vedančio choro padedami giesmėmis šlovina Dievą. Pagal galimybę yra įprasta, kad kunigas ta proga pasakytų pamokslą. Šių pamaldų tikslas – pašlovinti, pagarbinti Dievą. Tik dalyvaudami tokiose pamaldose turime labai saugotis, kad tikrai šlovintume Dievą, o ne save – koks Jis yra nuostabus, o ne koks aš esu nuostabus! Koks esu pamaldus! Kaip gražiai giedu ir šlovinu!

Ši tradicija greitai prigijo, nes kiekvieno mūsų širdyje glūdi autentiškumo troškimas. O labiausiai žmogus yra savimi būtent tada, kai garbina Dievą. Žinomas yra šv. Irenėjaus pasakymas: Dievo šlovė tai visiškai gyvas žmogus. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas yra garbinti Dievą vykdant Jo valią ir taip būti laimingam.

Dievo šlovinimas – tai pirmiausia žmogaus laikysena, kūrinio laikysena savo Kūrėjo atžvilgiu. Tai Dievo pripažinimas tuo, kas Jis ir koks Jis yra iš tikrųjų. Geriausiai tai pavaizduoja šv. Pranciškaus Asyžiečio malda: Tu esi šventas, Viešpatie, vienatinis Dieve, ir Tavo darbai yra įstabūs. Tu esi galingas. Tu esi didis. Tu esi Aukščiausiasis, Tu esi Visagalis. Tu, Šventas Tėve, esi Karalius dangaus ir žemės. Tu esi Trejybė ir Vienybė, Viešpatie Dieve, visas Gėris. Tu esi geras, visas Gėris, aukščiausiasis Gėris, Viešpatie Dieve, gyvasis ir tikrasis.

Šlovinimas taipogi yra malda. Šloviname Dievą, palaikydami ir pagilindami ryšį su Juo savo maldomis.

Šlovinimas yra neatsiejamas nuo dėkingumo. Apaštalas Paulius ragina: Giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Ef 5, 19–21). Todėl ne kartą darome klaidą maišydami vieną su kitu, pvz., melsdamiesi: „Šlovinu Tave, Viešpatie, už Tavo gerumą“, kai šlovinimo malda yra: „Šlovinu Tave, Viešpatie, nes esi geras“ ir dėkojimo malda: „Dėkoju Tau už Tavo gerumą“. Tikras dėkingumas turi išeiti iš vidaus ir pasireikšti išorėje. Šventasis Raštas mus kviečia pagerbti Dievą giesmėmis, muzikos instrumentais ir net šokiu: Giedokite Viešpačiui, nes Jis padarė didingų darbų; tebūna tai žinoma visoje žemėje (Iz 12,5). Ateikite, giedokime Viešpačiui! (Ps 95, 1). Šlovinkite Jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite Jį stygomis ir dūdomis! (Ps 150, 4). Taigi šlovinimas gimsta mūsų širdyje iš džiaugsmo ir yra siejamas su muzika. Dažnai kasdienybėje neatrandame tinkamų žodžių Dievui skirtiems jausmams ir mintims išreikšti. Tada į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų – muzika, kuri tampa žmogaus ir Dievo tiltu. Tik negalime susiaurinti šlovinimo vien iki giesmių giedojimo! Turime į šlovinimą žiūrėti daug plačiau.

Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasia ir tiesa (Jn 4, 24). Šlovinimas – tai visas žmogaus gyvenimas, viskas, ką žmogus daro dėl Dievo. Kai žmogus daro savo darbą, kad ir koks jis būtų, ir daro sąžiningai, dėl Dievo – šlovina Dievą. Kai žmogus atveria savo širdį, namus ir net piniginę artimui dėl Dievo meilės – šlovina Dievą. Mažiausia smulkmena, padaryta iš meilės Dievui, yra Dievo šlovinimas.