Rožinio malda

Rožinio malda yra viena populiariausių visame pasaulyje. Ja meldžiasi paprasti ir išsilavinę žmonės, dvasininkai ir pasauliečiai. Maldingieji viduramžiai Vakaruose sukūrė rožančiaus (rožinio vainiko) maldą, pakeitusią liaudžiai Liturgines valandas (KBK 2678). Švč. Mergelės Marijos rožinis yra daugelio šventųjų pamėgta ir Bažnyčios skatinama malda. Dėl savo paprastumo ir gelmės ji per amžius lieka labai reikšminga malda, nešančia šventumo vaisių.

Ši malda kyla iš prigimtyje įrašyto polinkio į kontempliaciją ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų. Daugel kartų apsireikšdama Marija prašė: „Kalbėkite rožinį“ ir žadėjo gausių dvasinių vaisių, susijusių su šia malda, net viso pasaulio išgelbėjimą. Graži legenda pasakoja, kad Marija pasirodė šv. Dominykui ir davė jam rožių vainiką, liepdama su juo melstis.

Dabartinė maldos forma atsirado palaipsniui amžiams bėgant ir susiformavo XV a. pabaigoje. Kai 1571 m. spalio 7 d. Europa nugalėjo turkų puolimą, popiežius Pijus V paskelbė Marijos, rožinio Karalienės, šventę, nes būtent tai maldai priskyrė šį laimėjimą.

Paviršutiniškai ši malda gali atrodyti labai nuobodi. Tik ar tikrai ji tokia yra? Mokslininkai apskaičiavo, kad vaikas kartoja žodį „mama“ net iki 300 kartų per dieną, bet ar tai vargina vaiką ar jo motiną?

Į rožinio maldą turėtume žvelgti kaip į raišką meilės, be perstojo atsigręžiančios į mylimą asmenį su tokiu įkarščiu, kuris visuomet panašus dėl savo apraiškų, bet visuomet naujas dėl jį įkvepiančio jausmo.

To nuolatinio kartojimo paskirtis yra padėti mums įeiti į kontempliaciją, nes rožinis yra kontempliacinė malda. Atėmus šį matmenį, jis prarastų savo prigimtį, kaip pabrėžė Paulius VI: Rožinis be kontempliacijos yra kaip kūnas be sielos, jam kyla pavojus virsti mechanišku formulių kartojimu. Dėl rožinio prigimties jo kalbėjimas reikalauja ramaus ritmo ir laiko, idant jį kalbantis asmuo galėtų lengviau atsidėti Viešpaties gyvenimo slėpinių kontempliacijai per širdį Tos, kuri buvo arčiausiai Viešpaties, ir šitaip atsivertų jų neišsemiami turtai.

Nors ši malda neatsiejama nuo pamaldumo Mergelei Marijai, ji yra giliai kristocentriška. Tai reiškia – jos centras yra Jėzaus Kristaus asmuo. Taigi melsdamiesi rožinio malda kontempliuojame Jėzų kartu su Marija. Marija gyvena, nukreipusi akis į Kristų, ir kiekvienas Jo žodis Jai tampa lobiu: Dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19; plg. 2, 51). Jos sieloje įspausti atsiminimai apie Jėzų lydėjo Ją visomis aplinkybėmis, skatindami mintyse iš naujo išgyventi įvairius gyvenimo greta Sūnaus momentus. Šie atsiminimai tam tikra prasme sudarė Jos „rožinį“, kurį Ji nuolat kalbėjo per visas savo žemiškojo gyvenimo dienas. Marijos kontempliacija pirmiausia yra prisiminimas. Tačiau šį žodį dera suprasti bibline atminties (zakar) prasme, išryškinančia išganymo istorijoje nuveiktus Dievo darbus. Biblija yra išganomųjų įvykių pasakojimas, kurio kulminacija – pats Kristus. Šie įvykiai nėra vien vakar; jie kartu yra išganymo šiandien.

Rožinio malda sutelkia visą Evangeliją ir yra tarsi jos santrauka. Kontempliuodami Kristų su Marija mokomės iš Jos geriau pažinti Jėzų ir su Juo supanašėti. Nepaliaujamai kontempliuodami Kristaus veidą kartu su Marija rožiniu grindžiamame dvasiniame kelyje siekiame supanašėti su Juo per bendravimą, kurį galima pavadinti bičiulišku. Jis padeda mums natūraliai įžengti į Kristaus gyvenimą ir, taip sakant, „kvėpuoti“ Jo jausmais.

Per rožinį supanašėdami su Kristumi, mes ypač pasivedame Švenčiausiosios Mergelės motiniškajam veikimui.

Rožinis mus mistiškai perkelia prie Marijos, į Nazareto namus, kur ji rūpinasi žmogišku Kristaus augimu. Šitaip netiesiogiai Ji gali mus auklėti ir ugdyti, kol mumyse išryškės Kristaus atvaizdas (Gal 4, 19).

Būtent todėl ir dėl šios maldos nešamų artimo meilės vaisių Popiežius Jonas Paulius II ją vadina taikos malda. Tinkamai kalbamas, kaip tikra meditacinė malda, rožinis, padėdamas susitikti su Kristumi slėpiniuose, negali neatskleisti Kristaus veido broliuose, ypač labiausiai kenčiančiuose.

Taip pat šventasis Popiežius ragina mus atnaujinti jį kaip šeimos maldą ir maldą už šeimą: Buvo laikas, kai ši malda itin branginta krikščioniškose šeimose ir aiškiai skatino jų vienybę. Nereikia prarasti šio brangaus paveldo. Reikia vėl pradėti melstis šeimoje ir melstis už šeimas, vėl naudojantis šia maldos forma.

Maldoje susivienijanti šeima lieka vieninga. Pagal senovės tradiciją rožinis itin tinka kaip malda, kurioje vėl susitinka šeima. Jos nariai, iš tikrųjų nukreipiantys žvilgsnį į Jėzų, įgyja ir naują gebėjimą žiūrėti vienas kitam į akis, kad galėtų bendrauti, rodyti solidarumą, vienas kitam atleisti, dalytis Dievo Dvasios atnaujintos meilės sutartimi.

Rožinį kalbanti šeima iš dalies atkuria Nazareto namų atmosferą: Jėzus atsiduria centre, su Juo dalijamasi džiaugsmais ir kančiomis, Jam į rankas atiduodami poreikiai ir planai, iš Jo gaunama kelionei reikalingos vilties ir stiprybės.