Kita…

Raigardo slėnis – Druskininkų apylinkių gamtos perlas, kadaise įkvėpęs M. K. Čiurlionį sukurti paveikslų triptiką „Raigardas“. Kas žino, galbūt beklaidžiodamas Raigardo apylinkėse, kūrėjas išgirdo ir būsimos simfoninės poemos „Miške“ garsus.

Slėnis yra už 5 km į pietus nuo Druskininkų dešiniajame Nemuno krante.  Rytinis pakraštys ir jo šlaitas – kraštovaizdžio draustinis. Per slėnį teka mažytis upelis – Kubilnyčia. Raigardas įamžintas senovės legendoje: čia stovėjusio miesto gyventojai nedoru gyvenimu nusipelnę Perkūno rūstybės – miestas buvęs sugriautas ir prasmegęs su visais gyventojais. Iki šiol po žeme skambąs varpas – tai žmonės iešką išėjimo iš požemio.

Važiuojant iš Druskininkų Gardino kryptimi, reikėtų sustoti apžvalgos aikštelėje ir pasigėrėti slėnio peizažu. Šią žemumą galima pamatyti kairėje kelio pusėje įvažiuojant į seną gatvinį Švendubrės kaimą. Anot legendos, šalia Švendubrės, netoli Nemuno gulintis Velnio akmuo saugąs išėjimą iš nugrimzdusio miesto.

Girios aidas – miško muziejus, įsikūręs greta Druskininkų miškų urėdijos. Muziejus įkurtas 1971 m. miškininko A. Valavičiaus.

Pasakų namelį primenančiame muziejuje rasite įvairiausių eksponatų: gyvūnų ir paukščių iškamšų, fotografijų, tautodailininkų darbų. Aplink muziejų daug medinių skulptūrų, stogastulpių, dekoratyvių suoliukų, kuriuos sukūrė įžymūs tautodailininkai. Kieme eksponuojami senovinės drevinės bitininkystės aviliai. Sudomins Miškininkų klėties ekspozicija.

Saulės takas – tai Ratnyčios upelės, vietinių gyventojų švelniai vadinamos Ratnyčėle, pakrantėmis vingiuojantis dozuotam ėjimui skirtas maršrutas. Dabar patenka į šiaurietiškam ėjimui skirtų vietų sąrašą. Jo pradžia – Sveikatingumo parko kaskadinės maudyklės. Trumpasis jo maršrutas tęsiasi maždaug 4 km ir įveikiamas per valandą ar pusantros. Takas įkurtas apie 1970 metus. Jo autorius – sudėtingo likimo miškininkas Vytautas Urnevičius. Anot jo prisiminimų, tokio tako pareikalavęs čia gydęsis A. Sniečkus. Karolis Dineika, Sveikatingumo parko įkūrėjas, tą įsakymą perdavęs tuometiniam miškų ūkio direktoriui, kuris įpareigojęs V. Urnevičių per dvi savaites įrengti tokį taką. Miškininkas stengėsi, kad tako suoleliai ir rodyklės būtų pritaikytos prie gražios upelio aplinkos.

Už poros šimtų metrų nuo Ratnyčios Šv. Baltramiejaus bažnyčios pasukę į dešinę, nusileidę nuo kalniuko, pasieksite Vilniaus–Gardino kelią. Jei kelionę tęsite važiuodami tiesiai, Latežerio kryptimi, netrukus dešinėje kelio pusėje pamatysite stogastulpį ir rodyklę į Antano Česnulio sodybą – medžio drožinių ekspoziciją. Bet neskubėkite, stabtelėkite aikštelėje prie stogastulpio. Nusileidę medžio trinkelių laipteliais, pamatysite šaltinį, kurio vandenį kai kas laiko gydomuoju. Iš čia daug druskininkiečių ir jų svečių semiasi gaivų vandenį. Atsigaivinę važiuokite neasfaltuotu keliu toliau – iki pat A. Česnulio sodybos, stovinčios Naujasodės kaimo pakraštyje. Jei nedrįsote atsigaivinti šaltinio vandeniu, dabar galite pasivaišinti įspūdingo šulinio vandeniu. Aplankę tautodailininko Antano ekspoziciją keturių aukštų vėjiniame malūne, už jo apžiūrėsite Rūpintojėlių sieną, kurioje susipažinsite su įvairių Lietuvos kampelių liaudies meno kūrėjų darbais. Eidami Ratnyčios upelio pakrante, neatsigėrėsite įvairiomis sodybos šeimininko skulptūrų kompozicijomis: „Žmogaus ir medžio gyvenimas“, „Žmogaus gyvenimo momentai“, „Duonos kelias“…  Menininkų ir politikų skulptūras atpažinsite „Antano galerijoje“.

Važiuodami pirmyn nuo A. Česnulio sodybos, už sankryžos ant Ratnyčios kranto rasite senąjį Jaskonių malūną, kuriame dabar įsikūręs UAB „Romnesa“ filialas. Čia šakočių kepėjai siūlo edukacinę programą – parodomuosius šakočių kepimus. Malūną kadaise įkūrė iš Amerikos sugrįžęs Kazys Tertelis, investavęs parsivežtą kapitalą. Malūnas turėjo elektros generatorių ir gamino savo reikalams elektros energiją. Deja, apsukriam dzūkui, sugrįžusiam į gimtinę iš tolimosios Amerikos, džiaugtis savo darbo vaisiais sutrukdė 1941 m. birželio 14-osios šiurpi naktis – jo gyvenimo siūlas nutrūko tremtyje.