Viečiūnai

Iš Baltarusijos pelkių tekėdamas per plačiąsias Raigardo lankas, priglusdamas prie Druskininkų šaltinių gaivios versmės, besigrožėdamas Neravų lygumomis, Nemunas ties senąja Liškiava šiltai ir jaukiai savo linkyje apglėbia Viečiūnus. Iš visų pusių kaimą supa margaspalviais žiedais pasipuošusios žalios lankos, amžiną giesmę ošia gyvybingi pušynai, nuo kalno tarsi balta gulbė žvelgia Liškiavos bažnyčios bokštai, o virš kaimo paslaptinga ir keista senovės skraiste plevena piliakalnio praeities aidai. Rašytiniuose paminkluose pirmą kartą kaimo vardas paminėtas 1629 metais.

Po kelių okupacijų kaimas liko ištikimas lietuvybei ir tikėjimui. Gal todėl kaime buvo daug kryžių. Vieni išnyko, kiti atnaujinti, buvo pastatyti nauji. Už kapinių link Liškiavos yra daugiau nei šimto metų senumo šv. Agotos koplytėlė. Manoma, kad koplytėlė pastatyta Liškiavos bažnyčios šventoriuje esančiai šv. Agotai pagerbti. Kaimo rimtį saugo kaimo prieigose Švč. Mergelei Marijai M. Lukaševičienės išdrožtas koplytstulpis su užrašu ,,Šventoji Marija, gyvenki mūsų širdyse, kad gyventų ramybė ir džiaugsmas“. Kaimo kapinėse, kur ilsisi žuvę už laisvę kaimo kovotojai, jų ramybę ir istorinę praeitį mena V. Dabruko drožtas kryžius su užrašu: ,,Viešpatie, pasigailėk“.

Iškentęs kelių okupacijų griežtą pasienio tvarką, karo ir pokario baisumus, paskanavęs kolūkinio darbo vaisių, išgyvenęs pramoninio modernizavimo ypatumus, ne savo valia pakeitęs pavadinimą, kaimas išaugo į naujo stiliaus gyvenvietę ir tapo Viečiūnų seniūnijos centru.