Švendubrė

Nuostabiame M. K. Čiurlionio išgarsintame Raigardo slėnyje, ant stačių Nemunykščio pašlaičių, Nemuno atkrantėje, įsikūręs legendomis apipintas kaimas. Jo vietovardis kildinamas iš dviejų žodžių – šventas ir duburys, dauba – Švendubrė, o rašytiniuose paminkluose pirmą kartą paminėtas 1631 metais.

Intriguoja sklandantys pasakojimai apie kaime esantį akmenį, žmonių Velnio akmeniu vadinamą, nes jį velnias nešęs ir pametęs, apie prasmegusį miestą su bažnyčia, kurios varpų gausmą labai tylią naktį galima ir dabar išgirsti, ir dar daug kitokių pasakojimų čia išgirsi.

Gal legendų paakinti, o gal dėl to, kad kaimas nepatogiai nutolęs nuo parapijos centro, 1992 metais švendubrėnai pasistatė koplyčią ir skyrė žemės plotą kaimo kapinėms.

Pakraštyje, prie įvažiavimo į kaimą, ties kapinaitėmis pasitinka sena mūrinė koplytėlė, pastatyta 1890 metais. Ją žmonės sumūrijo naktį, nes tuometinė caro valdžia griežtai draudė tai daryti. Šalia koplytėlės Druskininkų politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva pastatytas paminklas jų kančioms atminti. Visiems išėjusiems atminti kaime yra kryžius su įrašu: „ Ačiū, Viešpatie, kad priėmei šias aukas Tau ir Lietuvai.“