Šv. apaštalas Baltramiejus

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie apaštalą šv. Baltramiejų. Nedaug ką žinome apie šį apaštalą. Žinoma tik tiek, kad jis tikrai buvo vienas iš dvylikos Kristaus išrinktųjų, nes jo vardas minimas visuose dvylikos apaštalų sąrašuose. Baltramiejus juose visada minimas prieš Matą ir dažniausiai po Pilypo arba kartais po Tomo. Jo vardas be jokios abejonės yra tėvavardis: „Bar Talamay“ – Talamajaus sūnus.

Nors Naujasis Testamentas, išskyrus kelis kartus paminėtą Baltramiejaus vardą, daugiau nieko konkretesnio apie šį apaštalą nesako, tačiau krikščionių tradicija jį tapatina su Natanaeliu, apie kurį kalbama Evangelijoje pagal Joną.

Natanaelis buvo kilęs iš Kanos, vadinasi, jis tikriausiai buvo pirmojo Jėzaus stebuklo Kanos vestuvėse liudininkas. Baltramiejaus ir Natanaelio tapatinimas remiasi Evangelijoje pagal Joną aprašoma apaštalų pašaukimo scena: Natanaelio vardas čia minimas kartu su apaštalo Pilypo vardu, o, kaip sakyta, Evangelijų pateikiamuose apaštalų sąrašuose greta Pilypo dažniausiai minimas Baltramiejus. Evangelistas Jonas pasakoja, kad būtent Natanaeliui Pilypas pranešė suradęs tą, „apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“. Natanaelio atsakyme girdime tais laikai gana paplitusį išankstinį nusistatymą: „Ar iš Nazareto gali būti kas nors gero?“ Šitas paprieštaravimas tam tikra prasme labai svarbus mums. Kaip žinome, išvadavimo laukiantiems izraelitams, Mesijas negalėjo kilti iš tokio nereikšmingo miestelio kaip Nazaretas. Kartu čia pabrėžiama Dievo laisvė. Jis gali mus nustebinti ir apsireikšti ten, kur jo nelaukiame. Tačiau antra vertus, mes žinome, kad tik sąlyginai Jėzų galima vadinti kilusiu iš Nazareto, nes juk jis gimė Betliejuje. Taigi, Natanaelio prieštaravimas neturi ypatingos reikšmės, nes jis, kaip dažnai būna, remiasi nepilna informacija.

Kitas dalykas, apie kurį mums byloja Natanaelio atvejis, yra tas, kad savo asmeniniame santykyje su Jėzumi negalime tenkintis vien žodžiais. Pilypas, atsakydamas Natanaeliui, jį ragina „ateiti ir pamatyti“. Taip pat ir mums, norint pažinti Jėzų, reikalinga gyva patirtis. Žinoma, svarbūs ir kitų žmonių liudijimai, nes juk visas krikščioniškas skelbimas mus pasiekė žodžiais perduotu liudijimu. Tačiau ir mes patys turime užmegzti asmenišką ryšį su Jėzumi, kaip tie samariečiai, kurie išgirdę savo bendruomenės narės liudijimą nepasitenkino jos žodžiais, bet patys atbėgo pas Jėzų prie Jokūbo šulinio ir su juo pasikalbėję galėjo tarti tai moteriai: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.

Grįžkime prie anksčiau minėtos pašaukimo scenos. Evangelistas pasakoja, kad pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Šis pagyrimas primena psalmės žodžius: „Laimingas žmogus, kurio dvasioje nėra apgaulės“. Natanaelis nustebęs klausia: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsako žodžiais, kurių prasmė nelabai aiški. Jis sako: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Kai kurie specialistai mano, kad tai gali būti užuomina apie ankstesnį Natanaelio užsiėmimą, nes tais laikais buvo įprasta, kad mokytojai ir Rašto aiškintojai su savo klausytojais susitikdavę būtent figmedžio šešėlyje. Tačiau šiame evangelisto Jono pateikiamame pasakojime svarbiausia ne Natanaelio praeitis, bet po anų Jėzaus žodžiu sekęs išpažinimas: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Nors šis išpažinimas nėra toks intensyvus kaip apaštalo Tomo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, tačiau jis svarbus pirmiausia tuo, kad jį randame pačioje Evangelijos pagal Joną pradžioje. Šis išpažinimas tarsi atverčia Evangelijos puslapius ir veda tolyn Jėzaus sekimo keliu. Natanaelio žodžiai atkreipia dėmesį į du tarpusavy pasipildančius Jėzaus tapatybės aspektus. Jėzus yra ir Dievo Sūnus, ir Izraelio karalius.