Išlydime kunigą Žydrių…

Visi esame laiko tėkmės nenumaldomai nešami. Ritmingai ir įsakmiai tiksi sekundės, pavirsdamos minutėmis. Pastarosios klusniai gula į valandų aruodus. Palengva, bet nekintamai pildosi dienos, savaitės, mėnesiai, metai – laiko skalės didžiausia padala. Visgi ir šis laiko ratas sparčiai suka laiko malūno girnas – čia buvo, čia jau  į praeitį nublokšta. Esame kelyje iš praeities į dabartį, iš dabarties –  į ateities  perspektyvą.

Atėjo laikas išsiskirti su parapijos klebonu. Kunigas Žydrius, kaip tikras piligrimas, su šia būtinybe susitaiko ramiai. Kad ir kaip norėtųsi dar sustabdyti šią jo kelionę – kitaip nebus.  Šiandien kalbiname  kleboną Žydrių Kuziną, skaičiuojantį paskutinius laiko žingsnius Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus  parapijoje.

***

Esu tikra, kad į kelionę įsidėsite mūsų parapijos pušelių tylą, žmonių dzūkelių paprastą nuoširdumą, džiugų jaunimėlį, katalikiško jaunimo misijas ir įgyvendintas svajones, pagyvenusių žmonių išmintį, bažnytėlės varpų  gaudesį ir daug kitų dalykų: pasakytas homilijas, patarimus stokojantiems apsisprendimo, palaiminimus, palydėjimus į amžiną poilsio vietą, santuokos priesaikas, džiaugsmingą krikšto prisilietimą – daug sielos potyrių, kurių nelemta patirti paprastiems mirtingiesiems. Kunigas – ypatingas žmogus, labai turtingas dvasinių vertybių. Kunigą Žydrių kalbiname jau išsiskyrimo proga.

Kas jūsų kunigišką tarnystę labiausiai džiugino ir pildė?

Na, manau, pirmiausia Dievas ir bendrystė su J Jeigu nebūtų Jo, tai nebūtų ir kunigystės pašaukimo. Be pašaukimo nebūtų ir vaisingumo. Kristus sako: ,,Nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti.“ Visi dalykai išsisprendžia, kai juos palydi malda ir pradeda veikti nebe žmogus, o Dievas. Tą stebuklingą Dievo įsikišimą ypač pajutau Ratnyčioje. Važiavau čia su specialia misija, o visi probleminiai klausimai lyg savaime išsisprendė, nors keliolika metų šioje parapijoje buvo neįveikiami. Tai stiprina tikėjimą, džiugina pajaustas ryšys su Dievu. Dėkoju ir dėkosiu Jam už tai.

Koks buvo pirmas įspūdis, atvykus iš Vilniaus?

Visų pirma, žinoma, sužavėjo žmonės. Atvažiavęs iš miesto šurmulio ir įtampos, iškart pajutau, kad žmonės čia nuoširdesni, paprastesni, geresni, imlesni Dievo įkvėpimams. Tokie, sakyčiau, jautresni Dievo kalbėjimui. Ir jų pačių tarpusavio bendravimas rods dar civilizacijos Jaučiasi bendruomenės dvasia – vieni kitus pažįsta, žino kas kuo alsuoja, kad ir po Šv. Mišių stoviniuoja, kalbasi, dalinasi bėdomis ir džiaugsmais. Žinoma, būt geriau, kad daugiau savais.

Kita vertus, mane labai guodė ir davė jėgų nuostabi Ratnyčios apylinkių gamta. Čia galėjau nurimti, atsigauti, čia visą ko Kūrėjas buvo labai arti. Smagu būdavo nueiti iki Ašarinio ežero ar pastovinėti prie Ratnyčėlės upelio ir pajusti, kaip atslūgsta rūpesčiai – nuplaukia tolyn kartu su upės tėkme ar tarsi raibuliai išnyksta veidrodiniame ežero paviršiuje. Pajunti tokią darnią visumą: gamta graži, žmonės geri, Dievas arti. Ne sykį, vaikščiodamas aplink bažnyčią, pagalvojau: ,,Čia tarsi rojus žemėje“. Čia buvo tarsi mano jaunystės svajonių atspindys. Ne kartą tuomet savo apmąstymuose mačiau svajonių parapiją. Ten regėjau medinę geltoną bažnytėlę gamtos apsuptyje, kaimo pakraštyje esančią geltoną kleboniją, taip pat medinę, paprastą. Panašų vaizdą pamačiau šalia Kabelių bažnyčios. O juk ji prieš gerą šimtmetį buvo Ratnyčios bažnyčia, tik vėliau perkelta į Kabelius, pastačius šią mūrinę dabartinę. Kai atvažiavau į Ratnyčią, iškart pagalvojau: ,,Va, mano svajonių regėjimas išsipildė – tik bažnyčia mūrinė“. O ir ta pati mūrinė bažnyčia liudija man dabar senosios Ratnyčios žmonių bendruomeniškumą – jų bažnyčia pastatyta be fundatorių, vien tik vietos žmonių pastangomis ir rūpesčiu. Tai man yra pavyzdys, kurį nešuosi ir į naująją parapiją, kur reikės statyti šv. Jono Pauliaus II bažnyčia – visi parapijos žmonės turi statyti Dievo namus, ne tik kunigai ir mecenatai ar rėmėjai. Tuomet bažnyčia tampa sava, tuomet ją galima vadinti ne tik Dievo, bet ir savo dvasios namais.

Gerai prisimenu, kaip telkėte žmones aplink save, trokšdami atlikti daug gerų darbų parapijai. Kuris iš tų  troškimų buvo didžiausias?

Pats svarbiausias mano troškimas buvo noras padėti žmonėms atrasti Dievą – ne tik kaip tradicijų Dievą, bet kaip Gyvąjį Dievą, veikiantį labai konkrečiai žmonių gyvenimuose. Norėjau, kad tai atrastų kuo daugiau žmonių, nes tai yra žmogaus laimės ir vidinės ramybės kelias į Dievą, į amžinybę, į savo ir kitų žmonių širdis. Tai buvo ir mano asmeninė patirtis. Norėjau, kad parapijiečiai suprastų, jog Bažnyčia – ne tik Sakramentų teikimo vieta, kad ji pirmiausia yra Kristaus pašauktųjų bendruomenė, kurioje gali pajausti, jog esi šios Dievo šeimos narys, ne tik ją stebintis iš šalies, bet ir esantis joje, ją kuriantis ir joje dalyvaujantis. Kad atėjęs į Šv. Mišias, žmogus pajustų dvasinę bendrystę su Dievu, o per Jį ir vienas su kitu.

Ryškiai prisimenu, kaip rinkome laikraščio pavadinimą. Iškart supratau, koks buvote tolerantiškas – neskubėjote įtikinėti, kad būtent ,,Žodis“ labiausiai pritinka. Tai buvo vienas pirmųjų Jūsų kunigiškų misijų. Nuo ko pradėsite naujoje parapijoje, toje dar tuščioje Vilniaus erdvėje, kurioje žadama statyti   Šv. Jono Pauliaus II bažnyčia?

Pirmiausia, žinoma, malda. Kaip pradėjau ir čia. Turbūt pastebėjote, kad sekmadieniais dar būdamas Ratnyčioje jau kviečiu melstis už tuos žmones, kurie ateis į naujai kuriamą Vilniaus parapiją. Malda yra galingas ir būtiniausias įrankis statant Gyvąją Bažnyčią. Ne pastatai, o žmonės čia yra svarbiausi. Žinoma, juos pasiekti kažkaip reikia, tad antrasis žingsnis, kuriant naująją parapiją, būtų informacijos sklaida. Žmonės turi išgirsti, kad kuriama jų parapija, kad jie yra laukiami ir kviečiami prisidėti prie savo Bažnyčios gimimo bei auginimo. Dabar ieškome patalpų, kur galėtume pradžioje rinktis, melstis, pažinti ir garbinti Dievą. Turiu dar nerealią svajonę, bet galbūt iki rugsėjo 4-tosios pavyktų pastatyti stilizuotą Kryžių, primenantį popiežiaus Jono Pauliaus II pastoralinį Kryžių – juk visi esame Kristaus vedami, Jo remiami ir globojami, o iš abiejų pusių – po porą vėliavų, kurių plazdėjimas primintų Šventosios Dvasios dvelksmą, būtiną Bažnyčios augime ir veikime. Būtent rugsėjo 4 dieną prieš 25 metus popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo apaštalinį vizitą Lietuvoje. Šis Kryžius būtų išorinis ženklas, kuris liudytų ir vietos bendruomenei, kad čia gimsta šv. Jono Pauliaus II parapija.

Pirmieji pagrindiniai uždaviniai – auginti Kristaus mokinių bendruomenę ir ruošti vietą kur ji galėtų rinktis. Turiu tokią viltį, kad ši vieta – naujoji bažnyčia – bus Dievo Artumo, žmonių darnos ir įsiklausymo vieta. Vilniuje kartais vis dar jaučiamos tautinės atskirtys, net ir bažnyčiose. Norėtųsi, kad šv. Jono Pauliaus II bažnyčia būtų toji vieta, kur žmonės vienytųsi, o ne susiskaldytų. Juk šis popiežius pats būdamas lenkas, labai mylėjo Lietuvą ir lietuvius, rodė dėmesį visoms tautoms ir tautelėms. Norėtųsi, kad šioje vietoje būtų priimtas ir atrastų prieglobstį kiekvienas žmogus – tikintis ar nelabai, einantis link šventumo ar dar lenkiamas nuodėmės, pažįstantis Dievą ar dar Jo beieškantis. Šv. Jono Pauliaus II pavyzdys tokio priėmimo mus moko ir tam įpareigoja.

Taip pat svajoju, kad šalia Bažnyčios atsirastų ir evangelizacijos centras, iš kurio būtų galima eiti ir skelbti Evangeliją, burti evangelizacinę komandą, su ja lankyti mokyklas, įstaigas, bendruomenes, namus. Ne taip, kaip esame įpratę, bet liudijant ir džiugiai skelbiant Gerąją Naujieną, su jaunatviška Dievo vaikų dvasia ir užsidegimu. Gal visų žmonių aplankyti ir nebus įmanoma (jų parapijoje jau yra apie 40 tūkst.), bet svarbu prisiliesti prie jų gyvenimų, juos pažinti ir su jais dalintis ne tik širdies turiniu, bet ir padėti konkrečiose kritinėse situacijose.

Čia iškyla ir parapijos sielovados centro bei Carito pagalbos centro svarba. Mąstome ir apie vaikų dienos bei jaunimo centrų atsiradimą, bet viskam reikia laiko ir žmonių, su kuriais būtų galima vykdyti Kristaus Bažnyčiai pavestą misiją. Norėtųsi suburti tokią bendradarbių komandą, kuri pirmiausia liudytų Dievo buvimą, parodytų žmonėms asmeninio ryšio su Dievu galimybę ir dvasinę naudą, o tik po to rūpintųsi veiklomis ir sielovados programų įgyvendinimu. Ir tas žodis „centrai“ nelabai tinkamas, jį gal geriau pakeisti žodžiu „namai“. Juk namai dvelkia jaukumu ir savastimi.

Na apibendrinant noriu pasakyti, kad pirmiausia statydinsime Gyvąją Bažnyčią – bendruomenę, o pastatų statymais užsiimsime vėliau, po kokių poros metų ar daugiau. Pasikartosiu, bet tai yra išties svarbu – Bažnyčioje svarbiausi yra žmonės, o ne pastatai. Be pastatų Bažnyčia buvo ir bus, o be žmonių ji negali egzistuoti, nes Bažnyčia ir yra žmonės, keliaujantys su Dievu Jo link.

Nedaug prabėgo laiko, kai, vos Jums atvykus į mūsų parapiją, pajutome didelį  norą šviesti jaunimą, burti juos, skatinti imtis prasmingos veiklos. Kas lėmė tokį pasiryžimą suburti katalikiško jaunimo grupę?

Na, kaip popiežius Jonas Paulius II ne kartą sakė – vaikai ir jaunimas yra Bažnyčios ateitis. Gal būtų galima pridėti – ir Bažnyčios gyvastis. Kaip vaikai šeimose įneša gyvybingumo, taip vaikai ir jaunimas parapijoje įneša tos pačios gyvasties. Žinoma, tradicijos ir senolių išmintis tiek šeimose, tiek ir parapijoje yra labai svarbūs. Iš pradžių gal ir per daug dėmesio skyriau jaunimui – susilaukiau ir kritiškų atgarsių, kad visas mano dėmesys yra skiriamas jaunimui ir vaikams. Bet juk mano asmeninė patirtis prie to nemažai prisidėjo – kaip sakau, Dievui ir jaunimui esu dėkingas, kad esu kunigas. Dar seminarijos laikais, kuomet teko šiek tiek nusivilti kai kuriomis realijomis, jaunimas pirmosiose Lietuvos Jaunimo dienose Vilniuje man leido vėl iš naujo patirti kas yra Bažnyčia – entuziastinga ir gyvybinga Kristaus mokinių bendruomenė, turinti Gyvojo Kristaus patirtį, mylinti Dievą ir artimą tikra neveidmaininga meile. Jaunimas turbūt buvo ir viena iš Dievo man duotų mano gyvenimo misijų, subrandintų dar jaunystėje. Jonas Bosko, Pilypas Neris, tas pats Jonas Paulius II – šie šventieji mane traukė ir traukia savo gyvenimo pavyzdžiu. Ratnyčios parapijoje greitai pajutau, kad jaunimas į kvietimą burtis atsiliepė irgi labai entuziastingai – ne taip, kaip Vilniaus jaunimas. Esu dėkingas Astai ir Tomui, Ievai ir Mariui, kurių dėka šis jaunimas savo metu būrėsi, augo ir vystėsi. Deja, šioje veikloje mažesniuose miesteliuose irgi laukia iššūkiai – jaunimas užauga, išvažiuoja. Prie mano akių čia pasikeitė jau trys kartos! O ir bėgant metams jaunuolių gyvenimuose atsiranda įpareigojantys darbai, kuriasi šeimos, auginami vaikai. Džiugu, kad šie jaunuoliai bent epizodiškai pasirodo bažnyčioje. Norisi tikėti, kad Dievas yra svarbi jų gyvenimų dalis. Su kai kuriais jaunuoliais palaikome asmeninį ryšį ir dabar, o kai kurie ryšiai tampa net gilesnėmis draugystėmis. Jaunimas man išties yra Gyvojo Dievo veikimo ir gyvosios Bažnyčios ženklas..

O netrukus aplink bažnyčią jau subruzdo ir vaikai – Džiugučiai. Savaitgaliais aplink parapijos namus bei kleboniją pasigirsta jų klegesys, paskleidžiantis džiugesį, tą ypatingą energiją, kuri užpildo gyvenimą. Kas Jūsų  kunigiškoje veikoje yra Džiugučiai?

Džiugučiai man atskira istorija, už kurios slypi vienos nuostabios šeimos drama ir per jų skausmą atvertas Dievo palaiminimas. Nors vaikų dienos centriukas buvo sena mano svajonė, tačiau ji „įgavo kūną“ turbūt tada, kada atėjo laikas. Kuomet Vytauto ir Aksanos šeima pas Dievulį išlydėjo savo sūnų Džiugutį, nuostabų jaunuolį, kurio gerumas jauste jautėsi, vien tik su juo pabendravus. Dar dabar atsimenu mūsų pokalbius su jais kovojant su klastinga sūnaus liga ir per jo išlydėjimą amžinybėn. Ši šeima man vienas didžiausių Ratnyčios perlų, įkritusių mano širdin. Dėkui Dievui, kad Jis dovanojo jiems dar vieną sūnų – Benuką, kuris tapo ir mano krikšto sūnumi. Bet grįždamas prie vaikų dienos centro galiu tik pasakyti, kad po Džiugučio laidotuvių neužilgo gimė ir „Džiugučiai“. Sakome, kad Džiugutis ir yra tikrasis „Džiugučių“ įkūrėjas. Šiais centriuko vaikais nuo pat pradžių rūpinasi Aksana ir Edita, nuolat pagelbėjant Vytautui. Vėliau prie jų prisidėjo ir savanorių komanda, mūsų parapijoje besidarbuojančios seserys. O aš, kaip kunigas, niekada nespėjau visko aprėpti. Stengiausi bent prie jų prisiliesti, kažkiek palydėti, padėti įsigyventi į tą veiklą. Yra daugybė kitų sielovadinių dalykų, grupių, žmonių. Nelengva save padalinti tolygiai, darniai – taip jau yra kunigo gyvenime, bent jau mano.

Betgi ganytojo kelyje visada pasitaiko ir skausmingų akimirkų, kurias lemia parapijiečių poelgiai,  pasakymai ar subjektyvūs vertinimai. Kas tuomet sušvelnina patirtas nuoskaudas?

Tų skausmingų akimirkų būta Ratnyčios parapijoje, ypač pradžioje. Dar dabar pamenu, kaip tik atvykus į parapiją buvau apšauktas, kaip kai kurių buvo grasinta, kad čia man nebus gerai, kad nesu čia laukiamas. Žinoma, tai tik kelių žmonių ir jų interesų grupių klausimas, bet tos pirmosios patirtys įsirėžia širdin. Pamenu, kiek teko susidurti su viena šeima, kuri turėjo savo rankose parapijos ūkinius pastatus, atlyginimus, žemes ir kuri turėjo didžiules pretenzijas man ir, kaip bebūtų gaila, mano bendradarbiams. Pamenu kitus etatinius paskalų nešiotojus, viskuo nepatenkintus, nuolat už akių kritikuojančius ir niekada tos neva teisybės į akis nesakančius. Žinoma, tai tik šaukštas deguto medaus statinėje, bet tas prieskonis… Bet Dievas viską sustato į savo vietas. Tai aiškiai čia mačiau… Labai aiškiai…

Kas tas nuoskaudas sušvelnindavo? O gi pats gerasis Dievas ir nuostabūs Ratnyčios žmonės – dzūkeliai. Čia sutikau tiek daug nuostabių žmonių, tiek daug puikių bendradarbių, tiek Dievą mylinčiųjų, kad kartais belikdavo tik iš nuostabos žiopčioti  ir Dievui dėkoti. Tik bėda, o gal ir palaima, neleidžianti užmigti ir puikybei išvešėti, kad tie palaikantys ir kartu parapiją kuriantys tyliai darbuojasi, o tie tik kritikuojantys ir patys nieko dėl jos nedarantys garsiai liežuviais skalambyja. Na bet tai buvo gyvenimiška pamoka ir man pačiam, kad išties Dievas už viską atlygina. Ne veltui juk senoliai byloja: „kaip šauksi, taip ir atsilieps.“

Prisimenu, kaip Jūs traukė, žavėjo atokių kaimelių žmonės, jų savotiška išmintis. Kas lėmė tokį požiūrį jums, kaip didmiesčio žmogui?

Tai turbūt kyla irgi iš vaikystės patirčių. Prisimenu, mokykloje lankiau kraštotyros būrelį, tuomet dalyvavome įvairiose ekspedicijose, domėjomės liaudies dainomis, pasakojimais ir papročiais. Jau tuomet man labai patiko tie civilizacijos nesugadinti senoliai. Jie tokie tikri, nuoširdūs, dažniausiai išmintingesni net už mokslo žmones. Jų išmintis – ne išsilavinimo ar išsimokslinimo padiktuota. Ji gilesnė ir tikresnė – išgyventa, patirta, daugybės metų išgryninta. Tai net lietuvių liaudies dainose gali pamatyti – jų klausydamasis gali daug ką apmąstyti, save patirti, Dievą regėti, Jo veikimą jausti. Mane visada žavėjo tie gilieji tautos dvasiniai klodai. Turbūt todėl traukė ir kaimas, nors niekas iš mano artimųjų ar giminaičių jame Nežinau net, iš kur manyje tas noras nuo vaikystės gyventi kaime. Savo mylimiausios babytės vis prašydavau: ,,Važiuokim gyventi į kaimą“. Manau, kad kaimo žmonės yra tikresni, juk jie arčiau gamtos, arčiau kūrinijos ir jos Kūrėjo, todėl jie jautresni grožiui, gerumui, atviresni Dievui ir Jo veikimui. Taip pat atviresni ir jautresni šalia esantiems žmonėms – būdami toliau nuo socialinių tinklų santykių, jie yra kur kas arčiau vienas kito.

O dabar esate kelyje į kol kas labai neapibrėžtą erdvę – naujai kuriamą parapiją. Kaip jūs ten be mūsų?

Na ne visai be jūsų. Kai kurios patirtys, kartu išgyventi dalykai, tikėjimo potyriai, kurie mane brandino šioje parapijoje, sustiprins ir kitoje. Ratnyčios parapijoje Dievui padedant susibūrė gausus talkininkų būrys – per 200 žmonių aktyviai įsijungė į Bažnyčios bendruomenę – buvo nebe tik stebėtojai, bet veikėjai. Tas Gyvosios Bažnyčios pajautimas  – didžiausia Ratnyčios žmonių  dovana man. Ypač tai jaučiu dabar, išvykdamas į kitą parapiją. Ši patirtis ir gražūs prisiminimai pagelbės ir Vilniuje buriant naują Bažnyčios bendruomenę. O be to, tikiuosi, kad su kai kuriais žmonėmis tarpasmeniniai draugiški santykiai išliks ir gyvenant skirtinguose miestuose.

Kitą vertus, aš ten nebūsiu vienas. Ten gyvena mano tėvai, brolis, draugai, gausus būrys Bažnyčios bendradarbių. Be to, jau tris metus esu Vilniaus Šv. Pilypo Nerio oratorijos – kunigų ir pasauliečių bendruomenės – narys. Mes esame penki kunigai ir jau nemažas pasauliečių būrys. Mūsų tikslas – Šventosios Dvasios veikme atsiverti Dievo Meilei, Ją priimti, auginti ir su kitais žmonėmis dalintis. Dievas visada yra šalia. Ir joks kunigas, joks žmogus niekada nėra vienas. Tiek savo tarnystėje ar darbinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Tikiu, kad Dievas bus šalia ir naujojoje parapijoje, kad atsiųs tų žmonių ir bendradarbių, su kuriais galėsime auginti šią naują parapijinę bendruomenę.

Kūrėte Ratnyčioje ne tik žmones – keitėte erdves ir jų paskirtį. Turiu omeny sakralinių skulptūrų parkelį bei kleboniją. Tai buvo jūsų sumanymai ar nuorodos iš aukščiau?

Gerai prisimenu, kad kai atvažiavau kunigauti, dabartiniame parkelyje buvo daržai, parapijos pastatuose buvo auginamos karvės, kiaulės ir kiti gyvuliai. Iškart kilo noras, kad ši vieta įgautų daugiau sakralumo, kad žmogus atėjęs į šią erdvę prie bažnyčios, galėtų atitolti nuo savo kasdienybės darbų, kad čia galėtų stabtelti, pamąstyti, pailsėti. Bažnyčios aplinkos, manau, neturėtų užgožti buitis, kurios ir taip pilnas žmonių gyvenimas. Dabar ši vieta jau įprasta jauki erdvė, kurioje vyksta renginiai ir parapijos šventės, čia yra nuolatinė vaikų susibūrimų ir žaidimų

O mano „svajonių atspindžių“ klebonijos niekas nesiruošė griauti ar statyti naujos. Tiesiog mąstant apie jos kapitalinį remontą, paaiškėjo, kad jos kapitaliai remontuoti jau nebeapsimokėjo – pro sienų plyšius švilpiantys vėjai ir užšąlantis vandentiekio vanduo buvo pasekmė sutrūnijusių rastų ir deformuotos namo konstrukcijos. Tad dėka Kardinolo Audrio Juozo Bačkio dėmesio ir rūpesčio Ratnyčioje buvo pradėta naujosios klebonijos statyba. Ačiū jam ir visai vyskupijai už tokią dovaną Ratnyčios parapijai. Na šiek tiek pajuokaujant, šiek tiek rimtai galima pasakyti, kad Ratnyčia dabar ne veltui tampa ir Varėnos dekanato centru, nes turi bene geriausias sąlygas dekanate priimti visus dekanato kunigus ir jų tikinčiuosius. 😊

Kokį vieną, konkretų žmogų, jei galėtumėt, pasiimtumėte su savimi į naują parapiją?

Čia net abejonių nekyla – pasiimčiau gaspadinę Dalytę. Ne todėl, kad gaspadinė, bet todėl kad ji man buvo ir yra kaip mama. Juolab tikinti, giliai tikinti, kasdien Šv. Mišiose dalyvaujanti, kasdien maldas bekalbanti ir nuolat jomis kitus beparemianti. Ji man yra išties nuostabaus Dievo veikimo žmogaus gyvenime atspindys. Nuo vaikystės patyrusi daugybę sunkumų, anksti netekusi savo mamos ir net savo jaunėlio sūnaus, ji taip nuoširdžiai save dalina mums kunigams ir visiems klebonijos lankytojams, kad niekas kitaip jos nevadina, kaip tik Dalyte. Ir dabar nesuprantu, kaip būdama tokio garbingo amžiaus, ji viską suspėja, visus pakalbina, pamoko, ne tik kūną pamaitina. Ji visą save atiduoda Bažnyčiai ir žmonėms. Tik Dievo vedamas žmogus gali tiek pakelti ir panešti. Ji man yra dar vienas Dievo stebuklas. Ačiū Jam.

Ko norėtumėte palinkėti mums, jau buvusiems Jūsų parapijiečiams?

Mylėti Dievą ir žmones. Kaip myli tikri dzūkai – atlapa širdimi. Ten kur yra Dievo Meilė ir meilė Dievui, ten yra ir žmonių tarpusavio meilė bei darna. Tad linkiu to Meilės apstumo. Linkiu nuolat prisiminti, kad Bažnyčia yra Dievo vaikų šeima, kurios nariais esame kiekvienas, kad ne tik šventieji, bet ir nusidėjėliai esame Jos dalimi, kad ir mūsų gyvenimai, kokie jie bebūtų, yra toje Bažnyčioje, o ne šalia Jos…

Ir linkiu dar vieno dalyko – parodyti nuoširdų dėmesį atvykstančiam klebonui mons. Žydrūnui. Tegu netrūksta Jūsų dėmesio Jūsų ganytojui ne tik tada, kai reikia kažkokio jo patarnavimo ar paguodos, bet ir kai jam reikia jūsų pagalbos parapijos darbuos bei asmeniniuose gyvenimo iššūkiuose. Tokia yra tikroji Meilė. Ji reikalauja abipusiškumo…

Ačiū visiems už bendrakeleivystę Dievo link. Tikiuosi, kad per Jo Gailestingumą mūsų keliai dar susikirs, jei ne čia, žemėje, tai bent kažkada Amžinybėje.

***

Išlydime kleboną Žydrių. Atsisveikiname dzūkiškai – su Dzievuliu. Tuo viskas pasakyta.

Pasitinkame kleboną Žydrūną. Pasakysime – Garbė Jėzui Kristui. Tuo palabinsime Jo atėjimą ir mūsų gyvenimą. Tebūnie jam su mumis gera čia – atokiame Lietuvos kampelyje.

Ca pušalės žaliausios, ca ramiau kap miesti, ca žmonys dar moka būc geri ne cik dėl naudos, o tep sau – iš dzūkiško būdo.

Kalbino Izabelė Ūsienė