Vaikų vasaros stovykla „Pripildyti džiaugsmo“

 

DIEVO ŽODIS:

Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

(Mt 10,26-32)

MES TIKIME, NES…

tikėjimas yra Dievo dovana man, kuri leidžia judėti į priekį, kuri padeda pastebėti, kad pasaulis yra nuostabus ir Dievo kūrybos palytėtas. Tikiu, nes negaliu netikėti, nes tai duotybė, kuri neleidžia mano širdies žvilgsniui užmigti, kuri padeda man pažvelgti ne tik į Dievą, bet ir savo vidų, leidžia augti ir skleistis net kančioje…

 

Va­sa­rą atos­to­gau­jan­tiems vai­kams ne­trūks­ta pra­mo­gų, tad ir mes, pa­ra­pi­jos die­nos cen­tro „Džiu­gu­čiai“ sa­va­no­riai, nu­spren­dė­me vai­kus pra­džiu­gin­ti sto­vyk­la­vi­mu Dvar­ciš­kės kai­me. Sto­vyk­los pa­va­di­ni­mas „Pri­pil­dy­ti džiaugs­mo“ nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas, juo bu­vo no­rė­ta at­skleis­ti pa­grin­di­nį die­nos cen­tro tiks­lą. Po il­go sa­va­no­rių pa­si­ren­gi­mo, iš pe­ties vi­siems pa­dir­bė­jus, lie­pos 14 die­ną star­ta­vo pen­kių die­nų sto­vyk­la.

Kiek­vie­na die­na bu­vo ypa­tin­ga, su­pa­žin­di­n­anti vi­sus sto­vyk­los da­ly­vius su ke­liais, ve­dan­čiais į džiaugs­mą. Pir­mo­ji, pa­va­din­ta „Drau­gys­tės pa­ieš­kos“ , lei­do vai­kams iš nau­jo pa­žvelg­ti į ben­dra­vi­mą ir drau­gus kaip į Die­vo mums vi­siems duo­tą do­va­ną. Die­na bu­vo gau­si įvai­riau­sių žai­di­mų, ku­rie lei­do vie­nas ki­tą la­biau pa­žin­ti ir džiaug­tis ben­drys­te. Ant­ro­ji die­na pa­va­di­ni­mu „Bi­čiu­lė gam­ta“ bu­vo ku­pi­na nuo­ty­kių. Vai­kai ry­tą lei­do vaikš­ti­nė­da­mi miš­ke, rink­da­mi įvai­riau­sias gė­ry­bes, iš ku­rių vė­liau lip­dė pa­veiks­lė­lius, vi­sus ap­lin­kui ste­bin­da­mi sa­vo kū­ry­biš­ku­mu. Tre­či­ą­ją sto­vyk­los die­ną pra­mo­gų tik dau­gė­jo: da­rė­me de­ku­pa­žo dar­be­lius ir die­nai įpu­sė­jus vi­si lei­do­mės į žy­gį pės­čio­mis. Mū­sų ke­lio­nės tiks­las bu­vo su­si­tik­ti su jau­ni­mu, pa­ruo­šu­siu pa­čių šau­niau­sių pra­mo­gų. Die­nos te­mą „Ben­drau­ki­me“ ke­lio­nės me­tu įpras­mi­no­me dai­no­mis, žai­di­mais ir pa­čiais nuo­šir­džiau­siais po­kal­biais. Ket­vir­to­ji sto­vyk­los die­na „Drau­gys­tės švie­sa“ rei­ka­la­vo iš vai­kų ne tik kū­ry­biš­ku­mo ir idė­jų, bet ir kruopš­tu­mo, ku­rį jie ga­lė­jo pa­de­monst­ruo­ti ga­min­da­mi lė­les. Tiek vai­kai, tiek mes, va­do­vai, ban­dė­me su­kur­ti pa­sa­kų per­so­na­žus va­ka­re vyk­sian­čiam lė­lių te­at­rui. Die­nai įsi­bė­gė­jus mū­sų sto­vyk­la­vie­tę ap­lan­kė sve­čias iš po­li­ci­jos. Tie­sa, šis su­si­ti­ki­mas bu­vo ypa­tin­gas, ka­dan­gi pa­rei­gū­nas drau­ge at­si­ve­žė du ke­tur­ko­jus drau­gus, ku­rie tą die­ną ste­bi­no mus sa­vo jud­ru­mu ir ki­tais su­ge­bė­ji­mais. „Tė­ve­lių die­ną“, penk­tą­ją vi­sos sto­vyk­los die­ną, vai­ku­čių pa­si­il­gę tė­čiai ir ma­mos sku­bė­jo at­vyk­ti į sto­vyk­la­vie­tę. Vai­kai nu­spren­dė pa­ro­dy­ti tai, kas juos la­biau­siai džiu­gi­no vi­są sto­vyk­los lai­ką, pa­sa­ko­jo mau­dy­nių įspū­džius, gie­do­jo iš­mok­tas gies­mes, taip pat su­ren­gė gra­žiau­sią lė­lių spek­tak­lį iš vi­sų Dvar­ciš­kės apy­lin­kė­se ka­da bu­vu­sių.

Kiek­vie­nas šios sto­vyk­los ry­tas pra­si­dė­da­vo mal­da, ku­ri bu­vo ly­di­ma gies­mių, pa­čių vai­kų iš­sa­ky­tų pra­šy­mų ir dė­ko­ji­mų Die­vui, sau­lei lei­džian­tis kiek­vie­nas va­ka­ras bu­vo ku­pi­nas nuo­šir­daus gie­do­ji­mo ir džiaugs­mo dėl kiek­vie­no iš mū­sų. Pas­ku­ti­nio­sios die­nos iš­si­sky­ri­mas vi­siems bu­vo ne­leng­vas už­da­vi­nys: sto­vyk­la­vi­mas drau­ge at­ne­šė ne tik be­ga­lę įspū­džių, bet ir ben­drus nuo­ty­kius, pri­si­mi­ni­mus, juo­ką, ben­drys­tę, džiaugs­mą ir tie­siog bu­vi­mą kar­tu. Šian­dien džiau­gia­mės ir dė­ko­ja­me Die­vui, šios sto­vyk­los vy­riau­sia­jam Or­ga­ni­za­to­riui, kad lei­do mums vi­siems ne tik pa­si­sem­ti ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties, bet ir švęs­ti bu­vi­mą drau­ge. Kitą vasarą planuojame tęsti šią gražią stovyklavimo su Dievu tradiciją.