Popiežius

 

DIEVO ŽODIS:

 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“.  Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“.  Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.

(Jn 21, 15–17)

AŠ TIKIU, NES…

tikėjimas yra Dievo dovana man, kuri leidžia judėti į priekį, kuri padeda pastebėti, kad pasaulis yra nuostabus ir Dievo kūrybos palytėtas. Tikiu, nes negaliu netikėti, nes tai duotybė, kuri neleidžia mano širdies žvilgsniui užmigti, kuri padeda man pažvelgti ne tik į Dievą, bet ir savo vidų, leidžia augti ir skleistis net kančioje…

Kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas. Petras – uola, ant kurios Jėzus pastatė savo Bažnyčią, pirmiausia saugo Kristaus kaimenės vienybę. Tik jam Viešpats Jėzus davė Bažnyčios raktus (plg. Mt 16, 18–19) ir jį paskyrė visos savo kaimenės ganytoju. Tad Romos vyskupas, kaip teisėtas Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios Ganytojas, turi Bažnyčioje pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę galią, kurią visada gali laisvai vartoti. Pačių savo pareigų dėka jis yra neklystantis ne kaip privatus asmuo, bet kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką. Jo paskelbti sprendimai bei apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, nes kalbėdamas viešai jis yra pirmiausia Šventosios Dvasios įrankis ir tuo momentu Dievas kalba per jį.